Vėlinės, kaip papuošiame kapus mirusiųjų pagerbimo šventėms, kokias gėlių kompozicijas ten nešamės šiemet? Ar ir vėl į ten dar didesniais kiekiais keliaus plastmasinės (dirbtinės) gėlės ir tarsi „bambaliai“ išpūstos pasibaisėtinų formų ir „dizainų“ žvakės? Bet pirma, keletas minčių iš pasivaikščiojimų po kapines Žemaitijoje. Pradžioje – apie gerus ženklus. Mažėja mūsų paminklai, kartais net pačios kapavietės, ieškome bei randame ir kitų paminklinių medžiagų, istoriškai labiau būdingų mums: metalo, medžio, mažiau sodiname tujų ir kitų invazinių augalų formų, girdisi pasidžiaugimai, kad nebevagiama nuo kapinių, į kapo apželdinimą įtraukiame naujų, įvairesnių gėlių bei augalų, visuomet galime rasti laistytuvus vandeniui, pjaunama žolė, šluojama ir prižiūrima kapinių teritorija, stengiamės rūšiuoti šiukšles. Kaip ir reiktų pasidžiaugti, bet „bet“ – dega raudonai. Visų pirma dėl paminklokūros , kuri tampa viso labo akmens iš Kinijos LEGO formų netikusiais deriniais. Ir ši invazija dar baisesnė už augalinę. Kuo skubiau reikia , kad ir facebook formate, pradėti viešą diskusiją (architektų, skulptorių, metalo kūrybos meistrų, medžio drožėjų ir kitų išmanančiųjų), kaip toliau įrenginėsime naujas kapavietes, kokius paminklus statysime, kaip tvarkysimės senosiose kapinėse. Mes esame pasaulio žmonėmis, nutolstame nuo gimtųjų vietų, prižiūrėti kapus mums stinga laiko, ieškome būdų, kaip juos įrengti, kad visuomet būti tvarkingi. Masiškai dengiame kapų žemę įvairiausiais užpilais ir nusigrybaujame visiškai: akmens skaldos, sodo mulčai, trinkelės, vidaus apdailos keramika, marmuro plokštės, sintetinės dangos (dirbtinė žolė) įvairūs plastiko atitvarai, kad būtų galima išpilti įvairiausių skaldos raštų ir tai jau darosi nebejuokinga. O dar pasirodė plazminį televizorių primenantys 3D stiklo pluošto uždengimai…Kažkaip tai reikia rekomenduoti stabdyti. Žmonės yra galintys susitarti, nelengvai, bet galintys. Bandykime susitarti ir dėl kitų blogų dalykų kapinėse. Štai būkime pirmoji savivaldybė, gal pradžiai kokia drąsi seniūnija, ir uždrauskime į kapines nešti plastmasines (dirbtines) gėles, neperdirbamus žvakių dėklus, Greitai neliks maišelių, šiaudelių iš plastiko, tai ar leisime, kad kapinėse ir toliau didėtų kalnai neperdirbamų šiukšlių? Yra kaip ir dėl ko labai gražiai pakviesti visą Lietuvą, ir bent jau čia būtume pirmieji, kad mūsų kapinės būtų žalios, tai yra neteršiančios gamtos. Gal ši iniciatyva būtų paranki jaunimo organizacijoms ar mūsų rajono tarybos nariams, pradėkime ieškoti kas ir kokiu formatu tai siūlysime. Aš pritariu etnologas Liberto Klimkos minčiai, kad kapinės tikrai nėra tinkama vieta puikuotis ir varžytis, kas pastatys mandresnį paminklą, uždegs daugiau ir didesnių žvakių, kas pasodins daugiau gėlių. Svarbiau saikas bei dermė su gamta. Tuo labiau, kad pasaulyje jau seniai kapinės laikomos aplinkos taršos šaltiniu ir aplinkosaugininkai suka galvą, kaip tą taršą sumažinti. Pradėkime galvoti ir mes.
O kokia situacija su vėlinių floristika? Šešiais plastikiniais žiedais prismaigstytų eglių šakių kupstukai, kurių pilni socialiniai tinklai, – tikrai nėra vėlinių floristika, nerasite jos ir lauko prekybvietėse ar prie kapinių. Ten jums parduodamas tik noras uždirbti, lengvai, per šventes, kuriant visiškai niekinį produktą, be atsakomybės ir mokesčių už tai, be galvojimo „kam visa tai?“ Pabandykime sudėlioti pagrindines rekomendacijas, kurios turėtų padėti teisingai pasirinkti:
1.Gyvi augalai, skintos gėlės ar jų kompozicijos yra pats geriausias ir į nieką neišmainomas pasirinkimas, nuoširdžiausia ir jautriausia puošmena kapui. Jūsų artimųjų kapas yra maža šventovė (mes šventiname kapus), prie kapo stovime prieš kryžių, meldžiamės. Čia neturi būti nieko netikro.
2.Pirkdami vėlinių papuošimus kapams, pasikliaukite tik profesionalaus gėlininko ar floristo skoniu, nesirinkite didelių dirbtinių lapų ir gėlių kompozicijų, nes jos yra tikrų tikriausias teršalas, be prasmės ir estetikos.
3. Pasitarkite su artimaisiais ir neneškite kelių puokščių, nes pats gražiausias yra vieningas kapo papuošimas. Atminkime, kad kapas yra labai jautri nedidelė erdvė, kurioje gerai matomas net nukritęs pušies spyglys, taigi nedidelė, aiškios formos kompozicija (vainikas, širdis, kryžius, pagalvėlė, takelis, juosta, girlianda, pagalvėlė) bus pakankama, iškalbinga ir tikrai sutelks į save dėmesį bei perteiks jūsų jautrumą, ilgesį, gedėjimą.
4. Pasirinkite vieną spalvinę papuošimo gamą. Tinka visos: nuo visiškai baltų gėlių iki šiltai geltonų ar skausmingai raudonų žiedų, tik jų maišyti nederėtų. Žinoma, labiau tinka prigesintos, vadinamosios žemės spalvų kompozicijos. Juk drauge su gėlėmis, mes ant kapo padedame linkėjimą amžinos ramybės. Todėl taip svarbu, kad harmonija, ramybė tvyrotų ir jūsų atneštoje kompozicijoje.
5. Vėlinių darbai iš gėlių ir visžalių augalų yra tam tikra floristinė juvelyrika, čia vertinamos smulkios detalės, augalų formos, faktūros, struktūros ir visų pirma – natūralumas. Kaip gamtoje – nuo pumpuro, per besiskleidžiantį žiedą iki sudžiūvusios stiebo ar smilgos. Ne dydis, o sugaištas meistro darbas, kuriant vėlinių kompoziciją yra vertinamas, turi jaustis emocija ir jaukumas, kurį jis sukūrė. Turi būti aiški mintis ir paskirtis.
6.Rinkitės kuo ramesnes, paprastų formų, natūralių spalvų žvakes, skaidraus stiklo ar plastikiniuose įdėkluose. Visokie apklijavimai, apjuosimai aukso juostelėmis, angelais, marijomis, kryžiais ir panašiai – yra aiškiai pertekliniai ir visiškas kičas. Ypač taršūs dideli indai, užpilti parafinu, neišdega, lieka daug gamtoje nesuyrančios medžiagos.
7.Netikslinga ruošti specialaus papuošimo žiemai. Juk savo sode nesmaigstome dirbtinių gėlių, kad ir žiemą „žydėtų“. Todėl po Vėlinių, prieš pirmąjį sniegą, dar kartą nuvalykime ir palikime švariai žiemos ramybei savo artimųjų kapus. Aplankę, tik uždekime žvakę, leiskime žemei pailsėti po sniegu ir gruodu, tai juk irgi taip simboliška, o ir gražu. Jau tikrai gražiau nei nušlapusios plastikinės „ližės“. O ant sniego sustingęs koks vienišas rožės žiedas – iškalbės visiems pro kapą praeinantiems, kokia didelė ir jautri tamstų širdis.
P.S. Ir dar. Visuomet remkite ir palaikykite savo krašto floristus profesionalus, kurie kiekvieną dieną su meile ir išmanymu kuria harmonijos kupinus darbus iš gėlių, yra atsakingi, kad mūsų šventės ir kasdienos būtų gėlėtos, kurie į gėles žiūri, kaip į gyvosios gamtos dalį, myli ją ir tausoja. Stabdykime gyvų gėlių „kankinimus“ ir nepriežiūrą prekybos centruose. Nepirkime ten jų. Dėl šūkio „viskas, ko reikia“ nužudomas profesionalumas ir gėlių vartojimo kultūra. O tuomet, kai nebesujaudins mūsų gėlės trapumas, bus nebesvarbus ir kitas gyvis, bei žmogus.
Pagarbiai viso „Skintos“ kolektyvo vardu floristikos meistrė
Birutė Lekavičiūtė